Lietuvška raštija

Noras pastudijuoti lietuvišką raštiją iškilo ne per vieną dieną bet senai.Tada , kada susimasčiau , kodėl rašant ranka taip nepatogu. Masė paukščiukų , nosinaičių , brūkšniukų . Ir atradau daug daug įdomių dalykų , stereotipų , klaidingų tvirtinimų bei įsitikinimų. Sunku nuosekliai iš karto išaiškinti trumpai tai , apie ką knygas galima rašyti.Visada atsiras tokie , kurie užkietėję savo įsitikinimuose ir jų laikosi.Bet bet kurį klaidingą įsitikinimą galima sugriauti , nes jis klaidingas. Tik laiko reikia.

Lietuvių raštija dabar funkcionuoja taip , kad stengiamasi bet kokį išgirstą garsą užrašyti , ir jam vos ne egzistuoja atskira abėcėlės raidė.Todėl taip gavosi , kad turime daug nepatogių raidžių su paukščiukais , brūkšniukais , taškiukais , nosinėmis. To pasekoje griaunama lietuviška fonetika , labai skverbiasi užsienietiška fonetika, gramatika suvelta ir , galima sakyti , reikia arba gramatiką žinoti iš karto visą , arba visai jos nesuprasti.

O fonetiką galima tik aprašyti , bet ne įmūryti į kokią nors raidę, vaizdžiai kalbant.

Absurdas.Tuoj   galvosime  kaip užrašyti ir bosą , falcetą , gyvūnų garsus.

Iškyla daug problemų su užsienietiškų pavardžių rašymu ir skaitymu.

Kovojame su svetimybėmis , bet realybėje  kovojame su šiuolaikinėmis prasmėmis ir reikšmėmis , terminais.Tuo pačiu per užpakalines duris įsileidžiame užsienietišką fonetiką, nebūdingą lietuviškąjai fonetikai , ir lietuviškai  gramatikai.Nes dabartinis raštas tam palankus

.Net ir lietuviškas akcentas mažai juntamas. O tai ne gerai , bet blogai.

Be pavyzdžių neišsiversime.

Žodis MIKSERIS.Iš pirmo žvilgsnio lietuviškass žodis , nes „ telpa į pseudolietuviško raidyno rėmus“. Bet jei įsigilinsime , tai pamatysime , kad garsas KS šaknyje iš viso yra nebūdingas lietuvių kalbai. KS mūsuose visada virsdavo Š. Tad kodėl taip atsitiko , kad sakome angliškai MIKSERIS , bet ne lietuviškai MIŠERIS.?

 Juk RIEŠUTAS irgi skamba lietuviškai , bet ne latviškai RIEKSTINŠ. Nepadeda net tai , kad RIEŠUTYNĄ reikia RIEST, šaukiame RIESKIME ir RIESK.. Vėl reikia veltis į paaiškinimus. KS ir SK tai tas pat dvigarsis , bet ne garsų junginys.Šaknyje jis pas mus turi virsti garsu Š.

Šiaipo tai ir galūnė -ERIS neteisinga , nes pagal viską ER pagal  fonetikos dėsnius turėjo tapti skambia lietuviška galūne _UO.

Tad kas kaltas , kad turime ne lietuvišką žodį MAIŠUO (daiktavardis , panašiai kaip „raumuo“) , bet anglišką

MIKSERIS?

Bet dėl galūnės – kita ir ilga tema. Tad bent su X ir KS išsiaiškinkim. Geriau tada įvesti taisyklę. X lietuvių kalboje visada skaitomas garsu Š.Visada. Net ir žodyje MEXIKA.Turime sakytri Mešika.Nes tai ir yra lietuviška , bet ne svetima fonetika. Tiesa , dėl takelio nereikia prarasti kelio. Galimas ir išimčių sarašiukas. Bet tai išimtys , bet ne dėsniai. Pas mus tik didelė reikšmė suteikiama išimtims.

Taigi, pagrindinė mintis.

Raštijos pagrindas – kurti tokią abėcėlę , kuri ne tiek padėtų   užrašyti garsus , bet būtų lanksti  užrašytus garsus perskaityti laikantis lietuviškos fonetikos.

O jau paskutinėj vietoj , turint tvirtą pagrindą , galima būtų ir paukščiukų čiulbėjimą užrašyti teisingai taip , kaip mes jį suprantam , nes jį užrašyti „ originaliai“ ‚ – tai misija ir neįmanoma , ir keista.  

Viską įmanoma padaryti lotyniško raidyno pagrindu , nes galimybė rašyti patogiai ranka  be jokių kliauzių raidžių viršuje ar apačioje ,galimybė  naudotis visuotine  lotyniška klaviatūra – irgi ne paskutinėj vietoj. Be to , ir patrauklus raštas yra patrauklus , bet ne atstumiantis raštas.

Aptikau viename straipsnyje net tokį absurdišką tvirtinimą , kad raidėje Š paukščiukas atsirado todėl , kad tai patogiau nei rašyti raidžių junginius SH ar SZ,

Prie progos pasakysiu ,galvoju ,  kad XX amžiaus pradžioje mųsų kalbininkai darė viską , kad tik atsiriboti nuo lenkiškumo , todėl įvedė čekišką raidyną. Bet tuo pačiu nuėjo į kitą kraštutinumą , kenksmingą realiaiu lietuviškumui.

 Reikalas tame , kad rašant ir ranka , ir naudojantis klaviatūra kliauzoti šalia yra daug patogiau nei kliauzoti viršuje , nes nereikia atitraukinėti rankos , ar įsigyti kitos klaviatūros.

Bet idealiausia visai nekliauzoti.

O paskui jau galima bus ir pakalbėti. Kas didesnis patriotas ir lietuvis. Kuris taiso klaidas ir stereoiptipus , ar tas , kuris laikosi įsikibęs klystkelių.

Daug nesąmonių yra ir gramatikoje , ypač linksniavime.

Klaidingai manoma , kad linksniai – tai pirmiausiai galūnės.

Tai net ne klaidingas , bet kenksmingas supratimas.

Lietuvių kalboje linksniai – tai visas fonetinis- kirtinis kompleksas , o ne tik galūnė.

Pavyzdys.

Trumpąjame žodelyje  „TĄ „ visai ne galūnė –Ą ilga.Kaip pas mus galvojama.Galūnės čia i nėra.

Priešingai.

 Trumpajame žodelyje kaip tik  pirmoji balsė  A pailgėjusi , o galūnė  kaip tik visai nunykusi.

Tad ir žodyje namą nelaužykime liežuvio su pseudoteisingai ilgomis visomis balsėmis , nes galūnėje –Ą neturėtų būti ilga. Priešingai . Ji turi būti ypač trumpa ir vos girdima.

. NAMa.

NAM

Prie progos pasakysiu , kad ir bendrinės kalbos pagrindas turi būti ne viena tarmė , bet bendrinis raštas , tinkamas visoms tarmėms.Žemaičiams , aukštaičiams , dzūkams , zanavykams. Ir net studentiškam slengui.Kalba turi būti gyva.

Bet linksniavimas ir gramatika – tai kitya ir labai plati tema.

Ir daug visko privelta, visas kalno dydžio mazgas. Išvelti galima tik paėmus siūlo galą ir kantriai išpainiojant.

Bet rezultatas bus nuostabus.

kalba neatrodys labai sunki , bet priešingai – lengva , graži , skambi ir patraukli , kurios norės mokytis ne tik lietuviai ,bet ir kitataučiai.

Gal tūrėsim , juokais kalbant , 20 milijonų lietuvių?

 Juokas juokais , bet daugelis tautų būtent šiuo keliu ir nuėjo iki didžiųjų tautų statuso dabar pasaulyje. Ne jas integravo , bet jos kitus integravo.

.

Jablonskis ne šventoji karvė. Tad kokius pakeitimus lietuviškame raidyne pirmiausiai reikia daryti.

Ištisai ir vien tik lotyniška abėcėlė , kurią būtų galima pavadint dar ir kompiuterine lietuviška abėcėlė. Labai jau trunpai , tad , aišku , ir neaiškumų gali būt. Sutraukiau iki minimumo.

Reiktų padaryt pakeitimus

1.Vietoj ĄJ – A

.Galūnėse prieš kitą balsę .

2.Vietoj ĖJ –E.

 Galūnėse prieš kitą balsę .

3.Vietoj ŲJ –U(galūnėse prieš balsę)

4.Vietoj Į –I,IH,IN

5.Vietoj Ę-E,EH,EJ.

6.Vietoj Ą-A,AN,AH,AJ

7.Vietoj Ų-U,UH,UJ

8.Vietoj ČI-TI( prieš balsę)

9.Vietoj Č-CZ,SH, SCH,CH -pavardėse.

10.Vietoj DŽI-DI( prieš balsę)

11.Vietoj Ž-Z. 

12.Vietoj Š-X ( pavadinimuose ir pavardėse X perskaitomas[ks])

13.Vietoj Š -, SH, CH,SZ, S (pavardėse)

14.Vietoj Z-ZZ

15.Vietoj  Ė-EJ (šaknyje)

16.Vietoj Ė -  ER, JE , E  (galūnėse)

17.Vietoj UO –ER, EN, UN ( galūnėse)

18.Vietoj IE-EE (tariamas skirtingai įvairiose tarmėse)

19.Vietoj UO-OO (tariamas skirtingai įvairiose tarmėse)

W perskaitomas dvigarsiu[uv]

Ypatingai trumpos balses rašomos prieš dvigubas priebalses. 

Balsės , pakeitusios kirtį linksniuotėje , gali būt užrašomos su kirties ženklu , bet gali būt ir be kirties tik "įsimenant".

Dar yra užirštas lietuvių kalboje vos girdimas garsas [a] , ypač galūnėse. Ant tiek trumpa , kad ta A girdima ir kaip trumpa -a- , ir kaip trumpa –u- , ir kaip  trumpa –o- , ar net kaip trumpa –i-.Ypač galūnėse. Pavyzdžiui NAMaS.Jai būtinas ženklas.

Bet čia plati  ir atskira tema

Dar būtina įsivesti raidę W. Ne todėl , kad jos lenkams reikia. Bet todėl , kad lietuvių kalboje ir fonetikoje yra dvigarsis  UV. Pavyzdžiui .WOGA. Ne UOGA.Taip pat ir MICHNEWSKIS turi būti perskaitomas ne slaviškai  MICHNEVSKIS , bet lietuviškai MICHNEUVSKIS.. Perskaitoma , bet ne rašoma..

Kad aiškau būtų ką aš čia kalbu ar kliedžiu  , reikia priminti , kad visos didžiosios kalbos žodynuose turi šalia žodžių  transkripcijos fonetinius ženklus , tai yra nurodoma , kaip žodis tariamas ir perskaitomas.